Altruizmas visuomenėje

Pasaulis nejuto savo milžiniško egoizmo tol, kol šis neišsivystė iki šiuo metu žmoniją apėmusio maksimalaus malonumų troškimo. Egoizmo pasireiškimas – priešprieša bendram gamtos dėsniui, o ne jo atitikmuo, sukelia įvairiausias žmogaus kančias, ligas, nelaimingus atsitikimus. Kadangi visa gamta yra vieningas organizmas, tai sutrikimas reiškiasi visuose gamtos lygmenyse – negyvajame, augaliniame, gyvūnų.

Mūsų susipriešinimas su gamta galiausiai žmoniją privedė prie visuotinės krizės. Ši krizė – tai ne bausmė iš viršaus, ne mūsų šiurkštaus kišimosi į ekologiją pasekmė, o gamtos dėsnio, įpareigojančio riboti vartojimą iki tiek, kiek yra būtina gyvenimui, ir visą perviršį perduoti į visuomenės rankas. Jeigu kiekvienas žmogus ištaisytų savo ketinimus, tai veiktų visos žmonijos (viso organizmo) gerovei, kaip veikia kūno ląstelė. Taigi būdami tame pačiame santykyje su gamta, su ekologine aplinka, mes gautume iš jos tik gėrį, nes būtume aukščiausio lygio pusiausvyroje – minčių lygmenyje.

Kaip žmonija suvoks panašumo į gamtą būtinybę? Kaip egoistai galės suvokti blogį? Tik neturėdami kitos išeities. Gyvajame kūne elgesį koreguoja gamtos jėgos, o „žmonija“ vadinamame kūne tai vyksta nepriverstinai, ne iš gamtos pozicijų, o suvokiant blogio suvokimo keliu.

Blogį suvokti galima ilgu kančios keliu arba trumpu ištaisymo keliu. Bet kančios kelias – tai ne kelias, o tik laikas, kurio reikia blogiui – savajam užsispyrimui ir egoizmui – suvokti. O kai tik prisikaupia kančių, žmogus prieina išvados, kad geriau ne kentėti, o taisytis ir stengtis supanašėti su gamta.

Mokslininkų kabalistų, genetikų, psichologų tyrimai rodo, kad tik 10 proc. žmonijos yra altruistai, o kiti yra egoistai. Taigi iš pradžių turi išsitaisyti 10 proc. altruistinės planetos visuomenės, ir būtent ji turi perteikti kitai žmonijos daliai žinias apie krizės priežastį ir išsigelbėjimo būdą. Tokia yra gyvo organizmo gydymo tvarka.

Jeigu altruistams iš prigimties altruistiniai veiksmai yra įprasti, tai egoistams, kurie sudaro didžiąją žmonijos dalį, atidavimo veiksmai, skirti bendruomenės gerovei, atrodo neįmanomi. Bet iš tų pačių gyvojo organizmo gyvybinės veiklos dėsnių matome, kad organizmui suvokus tai, jog egzistavimas priklauso tik nuo bendros visų jo ląstelių veiklos, prasideda atskirų egoistinių ląstelių altruistinis sugyvenimas viename kūne. Nors kiekviena ląstelė atskirai ir egoistinė, bet ląstelės veikia kartu pagal altruistinį principą, vadovaudamosios tik viso kūno nauda.

Taigi užduotis yra ne diktatu ar prievarta versti kiekvieną atiduoti visuomenei, o padėti individui suvokti faktą, jog jo gyvenimas ir gerovė priklauso tik nuo visuomenės. Tik pati visuomenė gali taip paveikti kiekvieną, kad jis bus priverstas pakeisti savo elgesį iš egoistinio į altruistinį. Žmogus yra visiškai priklausomas nuo visuomenės, ir viską, ką jis daro, daro tik tam, kad užsitarnautų visuomenės, šeimos, vaikų įvertinimą. Vadinasi, jeigu visi aplinkiniai žmogų akivaizdžiai palaikys už altruistinius veiksmus ir smerks už egoistinius, tai žmogus negalės pasilikti savo egoistinio elgesio rėmuose ir bus priverstas dirti visuomenės gerovei, taip užsitarnaudamas aplinkinių pritarimą.

Norint, kad visuomenėje įvyktų tokie pasikeitimai, altruistai, kurių yra 10 proc. žmonijos, turi per visas įmanomas valstybines bei visuomenines organizacijas labai stipriai paspausti žiniasklaidą. Tam visame pasaulyje, per radiją ir televiziją, teikiant bet kokius apdovanojimus, visuose filmuose, auklėjamosiose programose, kultūriniuose renginiuose ir per šventes žmonija privalo, skatinama susinaikinimo baimės, visais įmanomais būdais skelbti ypatingą altruistinių veiksmų svarbą ir vertę.

Aiškinimas turi turėti vienintelį tikslą – visai žmonijai ir kiekvienam atskiram individui įskiepyti absoliučią atidavimo visuomenei vertę, kad visi suvoktų: žmogus nevertinamas pagal jokį veiksmą, išskyrus atidavimo veiksmą. Kuo daugiau atidavimo visuomenei veiksmų atliko žmogus, tuo jis svarbesnis, garsesnis pasaulyje, tuo garbingesnius apdovanojimus gauna.

Ir visai nesvarbu, kad visuomenės nuomonė, pritarianti altruistiniams veiksmams, bus dirbtinė, kylanti iš padėties be išeities, iš gyvenimo būtinybės, o veiksmai bus atliekami norint susilaukti visuomenės, aplinkinių, artimųjų pritarimo: žmogus, to norėdamas ar nenorėdamas, bus palenktas visuomenės nuomonės ir savaime altruizmą priims kaip pačią didžiausią vertybę.

Visuomenės ištaisymo nesėkmės praeityje

Komunistai kvietė padaryti gyvenimą geresnį engiamai visuomenės daliai ne dėl sunaikinimo grėsmės, o tik norėdami panaikinti nelygybę tarp žmonių, visuomeninę neteisybę. Šiuo metu motyvacija kita: dėl visuomenės disbalanso su gamta visiems vienodai gresia sunaikinimo pavojus.

Pagal siūlomą pusiausvyros su gamta pasiekimo metodą, nėra taip, kad vieni laimėtų kitų sąskaita, nes žmogaus prigimtis – patirti malonumą, jausti pilnatvę. Ir nesvarbu, iš kokio šaltinio. Jeigu žmogus visada jaus pilnatvę, tai jį trauks labiau nei visos materialiosios gėrybės.

Altruizmo idėjas greičiau suvoks išsilavinę ir apsirūpinę visuomenės sluoksniai, o ne beturčiai ir atsilikėliai. Yra skirtumas tarp darbininkų ir vadovų gerovės, bet ar iš tiesų darbininkai nori lygybės ir sutinka siekti vadovaujamų postų? Matome, kad tai priklauso tik nuo paties žmogaus noro stiprumo, ir jeigu žmogus iš tikrųjų nori užimti aukštą padėtį visuomenėje, tai ją ir pasieks.

Padėtis, leidžianti dirbti visuomenės gerovei

Davimo išraiška yra ne tai, ką žmogus faktiškai duoda visuomenei. Juk tokiu atveju teks skaičiuoti išeikvotų pastangų kiekybę ir kokybę, o taip pat ir įgimtas protines, fizines, dorovines savybes. Žmonės gimsta skirtingi – tingūs, protingi, vikrūs, gabūs ir pan. Davimas visuomenei išreiškiamas vidiniu pasiruošimu, o išoriškai gali įgyti pačias įvairiausias formas.

Kiekvieno individo vertės laipsnį visuomenėje lemia ne asmeniniai pasiekimai. Reikia atsisakyti apdovanojimų pagal žmogaus pasiekimų kriterijus: kokių pasiekimų žmogus bepasiektų profesionalioje sferoje ar bet kuriose kitose srityse (geras šeimos narys, pažangus verslininkas, talentingas dailininkas), mes svarstome ir vertiname tik tą gerovę, kurią žmogus teikia visuomenei. Tik už tai reikia skirti apdovanojimus, gerbti, išgarsinti ir atvirai visiems parodyti teigiamą požiūrį į žmogų – reikia, kad jis būtų pavyzdys, kad juo sekdamas kiekvienas panorėtų išsiskirti duodamas visuomenei. Tegul to pavydi, tegul dėl to rungtyniauja. Ir atitinkamai mes vertiname ne individo blogumo laipsnį, o tą žalą, kokią jis padaro visuomenei bendrai.

Žmonijos išgelbėjimo programa

Tyrinėtojai jau seniai pastebėjo, jog vieningo organizmo veikimo principas, vienas bendras atskirų egoistinių ląstelių ir organų tikslas verčia visus veikti altruistiškai dėl visiems bendro išlikimo, egzistavimo, vystymosi tikslo. Be to, visi sutinka, kad kalbama apie egoistinį altruizmą, pagrįstą išgyvenimo siekiu, o visiškai ne nesavanaudišku davimu. Yra paisoma asmeninės naudos ir pasiekimų – organizmo, bendruomenės ribose.

Galima sakyti, kad tai nauja egoistinio, sąmoningo, išmintingo egzistavimo forma. Be abejonės, tai – žmonijos išsigelbėjimas. Mes, kabalistai*, privalome visomis turimomis priemonėmis, žiniasklaidos, mokslininkų ir specialistų padedami taip stipriai žmonėms išryškinti grėsmingai katastrofiškos ateities matymą, kad kančių baimė ir bendros kolektyvinės savitarpio pagalbos patrauklumas įtikintų kiekvieną, jog egoistinis altruizmas, grąžinantis mus į pusiausvyrą, t. y. į geriausią iš galimų būsenų, yra naudingas.

Formuojant visuomeninę nuomonę per įvairius informacinius šaltinius, kiekvienam reikia parūpinti vis pažangesnę aplinką, kuri žmogų patrauktų ir įpareigotų duoti visuomenei. Žmogų supanti visuomenė turi keistis tik palaipsniui, tuo laipsniu, kuriuo žmogus gali įsisavinti jos idėjas. Aplinka neturi taip smarkiai priešintis žmogui, kad jis negalėtų rasti su ja sąlyčio taškų. Žmogui būtina suprasti tą visuomenę, kurioje jis yra, matyti joje neabejotiną naudą sau, suvokti aplinkos reikalavimų vykdymo naudą. Palengva, žingsnis po žingsnio, socialinio spaudimo keliu, palaipsniui žmoguje išsikristalizuos davimo savybės.

Visuomenės laukiančių užduočių pakeitimas pareikalaus auklėjimo (pradedant nuo vaikystės), visų kultūros sričių sistemų ir programų pakeitimo: literatūros kūriniai, kinas, televizija, nušviesdami visus įvykius, girs ir vertins tik naudos visuomenei atžvilgiu, viso organizmo gyvenimo pagrindu.

2005 metų lapkričio mėnesį įvykusiame Pasaulio išminčių tarybos forume buvo paminėtas nuostabus A. Einšteino pasisakymas apie tai, kad niekada negalima išspręsti problemos jos lygmeniu – norint ją išspręsti, reikia pakilti į aukštesnį lygmenį. Pasaulis nesupranta ir nesupras jo laukiančių problemų ir jų sprendimo metodo. Kaip pasakė Fridrikas Hajekas, „mes pasirengę priimti bet kokį mūsų civilizacijos išgyvenamos krizės paaiškinimą, bet negalime sutikti, kad ši krizė yra mūsų pačių padarytos principinės klaidos priežastis“. Bet tai matantys kabalistai tam ir egzistuoja, dėl to ir yra žmonijos avangardas, kad padėtų žmonijai pamatyti grėsmingą ateitį, jos priežastį – panašumo su gamta dėsnio neatitikimą – ir sprendimo metodą – žmonių visuomenę paversti vieningu gyvu organizmu.

*Kabalistas – tai žmogus, kabalos studijų keliu pajutęs dvasinius pasaulius, vienu metu jaučiantis tiek mūsų, tiek dvasinį pasaulį, „gyvenantis“ abejuose pasauliuose, ir todėl aiškiai suvokiantis viso kūrimo priežastį ir tikslą.

Michaelis Laitmanas

Altruizmas gamtoje

Gyvu vadinamas toks objektas, kuris gauna iš jį supančios aplinkos ir jai atiduoda. Bet kokio gyvo objekto gyvavimo dėsnis – altruizmas. Bet kuris gyvas organizmas privalo palaikyti kiekvieną ląstelę ir kiekvieną organą, gyvuojančius tiek savarankiškai, tiek kartu, besijungiančius su kitais organais bei ląstelėmis, kurios kartu funkcionuoja ir papildo viena kitą. Augimo procese ląstelės privalo „nusileisti“ viena kitai, viena kitą pažinti, veikti viena kitą, „padėti“ viena kitai. Mes matome, kad vienas ir tas pats ląstelių apsijungimo dėsnis, pagrįstas principu „vienas dėl visų“ (altruizmu), veikia kiekviename gyvame kūne. Be to gyvas kūnas negali egzistuoti, jis suserga vėžiu ir pats save marina.

Šis dėsnis visoje gamtoje veikia pagal tokią programą, kuri iš vidaus, be jokios pasirinkimo laisvės, iš pat pradžių įdiegta bet kuriame kūrinyje, išskyrus žmogų. Žmogus savo raidos eigoje privalo pasiekti tokią visiško nusivylimo būseną – tiek savąja raida, tiek civilizacijos progresu – kurioje panorės šio dėsnio realizavimosi ir viešpatavimo. Todėl tik žmogus, skirtingai nuo negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos, yra besivystantis elementas, ką mes ir stebime kelių tūkstančių mūsų istorijos metų bėgyje. Suvokęs būtinybę įgyvendinti šį vieningą gamtos dėsnį ir savyje, žmogus stengsis prisiderinti prie jo savybių. Jis sieks, kad šitas dėsnis patektų į jo samonę, bei ieškos savyje jėgų paklusti jo valdžiai. Tai yra mūsų egzistencijos prasmė. Ir tai yra globaliosios žmonijos problemos – ištaisyti savo prigimtį taip, kad taptume integraline Visatos dalimi – sprendimas.

Tiktai viena kitą stiprindamos, susijungdamos į vieną kūną ląstelės gali išgyventi, egzistuoti, vystytis, daugintis ir įvykdyti vidinę programą. Jeigu jos nepaisys viena kitos, jei kiekviena ląstelė nepripažins kitos poreikių, jos negalės išgyventi. Juk pats pagrindinis, bendras gamtos dėsnis slopinamai veikia bet kokį jų egoistinį funkcionavimą. Tai vyksta bet kuriame gyvame kūne. Biologai tvirtina, jog tai „gamtos išmintis“, kad gamta gyvena pagal šį principą ir tai jos bendras dėsnis, be kurio negalėtų apsijungti nei negyvojo kietojo kūno kristalai, nei vykti atomų tarpusavio sąveika. Netgi ir čia mokslininkai randa priešingų savitarpio ryšių. Mes kalbame apie dvi priešingybes: traukiančią (egoistinę) ir stumiančią (altruistinę) jėgas – gamtos jėgą (išorinę) ir kūrinio jėgą (vidinę).

Tyrinėtojai tokį „altruistinį“ elgesį aptinka pačiose mažiausiose medžiagos dalelėse. Sudėtinių dalių ir viso organizmo altruistinis elgesys dar aiškiau matomas augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, kuriuose augimas įmanomas tik ląstelėms jungiantis, pasiskirsčius funkcijas, neužgrobiant svetimos erdvės ir būtinai ląstelių visumoje tam, kad gyvas kūnas, augalas ar gyvūnas galėtų toliau gyvuoti.

Tyrinėtojai kalba apie savęs atsisakymą, apie ląstelių, dalelių, kūno organų tarpusavio supratimą ir pasiaukojimą, apie tai, kad kiekvienas yra pasiruošęs susinaikinti dėl bendros programos. Tokius veiksmus (kaip privalomojo dėsnio pasireiškimą) mes matome kiekvienoje dalelėje ir visoje gamtoje, išskyrus sąmoningoje žmogaus veikloje.

(Bus daugiau)

Michaelis Laitmanas

Pasaulis nebegalės egzistuoti, jeigu žmogus nepakeis savo santykio su juo. Dabar šis santykis išreikštas begaliniu įvairiausių gerovių ir malonumų siekiu, bet turi būti pertvarkytas į altruistinį. Juk mūsų egoizmas – vienintelė griaunamoji jėga pasaulyje. Visos pasaulio jėgos, išskyrus žmogaus ego, yra tarpusavio pusiausvyroje. Mūsų supratimu, yra „teigiamos“ ir „neigiamos“ jėgos – taip mes jas vertiname. Visas jas palaiko vienas pamatinis jų veikimą lemiantis gamtos dėsnis. Šios jėgos negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame materijos egzistavimo lygmenyje dera visiškai harmoningai.

Dar neseniai mums atrodė, kad šios harmonijos nėra, ir mes siekėme sunaikinti, arba perdaryti tą gamtos dalį, kuri mums atrodė „žalinga“. Karti mūsų įsikišimo patirtis parodė, kad viskas gamtoje yra susiję, viskas yra arba siekia homeostazės būsenos – pusiausvyros visuose materijos dalių ir elementų tarpusavio sąveikos lygmenyse.

Homeostazė apibūdina bet kurio egzistuojančio objekto vidinę ir išorinę pusiausvyrą (iš esmės galvoje turimi save reguliuojantys biologiniai organizmai). Bet kuris objektas gali egzistuoti tik tuo atveju, kai jo vidiniai parametrai atitinka išorinius. Pažeidus šį atitikimą, pažeidžiama pusiausvyra, už kurios ribų prasideda irimo procesas. Visuose gamtos lygmenyse esanti homeostazės atkūrimo galimybė yra gyvenimo tęstinumo garantas.

Ir jeigu visos priešingos – teigiamos ir neigiamos – gamtos jėgos yra tarpusavio pusiausvyroje ir pažeidžia jos ribas tik tiek, kiek yra būtina tolesniam vystymuisi, vienintelė gamtos dalis, vienintelė būtybė – žmogus – peržengia pusiausvyros ribas ir kenkia visai gamtai.

Žalą daro mūsų egoizmas. Nei viena kita būtybė gamtoje nėra egoistinė. Netgi tuomet, kai vienas gyvūnas suėda kitą, tai tiksliai atitinka visus jį veikiančius gamtos dėsnius: gyvūnas suėda savo grobį tenkindamas prigimtinį instinktyvų norą, o ne ketindamas pakenkti. Išskyrus žmogų, nei viena kita būtybė gamtoje nėra nusiteikusi kenkti savo aplinkiniams, išnaudoti, eksploatuoti juos. Niekas nejaučia malonumo tada, kai jam geriau nei aplinkiniams. Tik žmogus gali mėgautis kito žmogaus nelaime.

Nei viena kita būtybė gamtoje neturi tokio požiūrio į artimą. Žvėris siekia numalšinti savo alkį, o ne pakenkti kitam gyvūnui. Juk gamta kiekvienam yra paruošusi tai, ko reikia ir kiek reikia egzistavimui. Jeigu žmogus nepažeistų gamtos pusiausvyros, tai visos jos dalys egzistuotų harmoningai. Nors iš šalies ir atrodo, kad visi gyvūnai minta vieni kitais, bet nei vienas iš žvėrių nevartoja daugiau, nei jam būtina, ir nekaupia atsargų. Visi veikia laikydamiesi gamtos nurodymų, – išskyrus žmogų, reikalaujančio sau viso pasaulio.

Būtent šie žmogaus poreikiai, viršijantys būtinuosius, vadinami egoizmu. Egoizmas – tai papildoma noro jėga, viršijanti žmogaus gyvūninius, kūno poreikius. Mums reikia suvokti, jog tai vienintelis pasaulyje egzistuojantis žalingas noras ir visas mūsų kančias sukelia neteisingas šio noro pertekliaus panaudojimas, nes juo naudojamės egoistiškai. Ši mūsų noro perviršio dalis (viršijanti gyvenimo būtinybę) turi būti paversta altruizmu. Tik taip mes pasieksime pusiausvyros su gamta.

Tokios nuostabios savarankiško elgesio galimybės nėra nei viename kitame gamtos objekte. Nei viena gyva būtybė, išskyrus žmogų, negali pasirinkti savo elgesio ketinimo: imti sau ar atiduoti kitiems, niekas negali egoistiškai gauti arba altruistiškai atiduoti. Teisingai išnaudodamas šį papildomą norą, žmogus gali pakilti iki Kūrėjo (Kuriamosios Jėgos) lygmens, tapti savarankiška gamtos dalimi. Kitokiu elgesiu žmogus naikina save, artėdamas prie susinaikinimo.

(Bus daugiau)

Michaelis Laitmanas